Aš apsileidęs, žinau, nepykit, mielieji
Stengsiuosi rašyt dažniau, turiu daug kuo su jumis pasidalint, tik gal ne viskas bus taip aišku, kaip galėtų būti, patariu pasiskaityt apie Transerfingą. Grįžtam prie reikšmingumo ir “neteisingo pasaulio”.
Visi yra išgyvenę tą jausmą, kai atrodo, jog gyvenimas neteisingas, kai kali sau į galvą “taip neteisinga…”, “aš tiek stengiausi ir vistiek viskas blogai”. Tokiais atvejais nuotaika krenta labai žemai, viskas pradeda atrodyt beprasmiška ir ,svarbiausia, jaučiatės nuskriausti neteisingo pasaulio. O kokios mintys, toks ir jūsų pasaulis, esat skriaudžiamas toliau. Papraščiausias ir elementariausias pavyzdys, kurį žino visi: “Aš taip stengiausi, daug ruošiausi, viską kruopščiai planavau, rūpinausi kiekviena smulkmena, tiesiog gyvenau ta idėja, didžiavausi tuo, ką darau, o čia atėjo kitas, kuriam nė motais nerūpi, ką daro, kaip daro, į tai žiūri atsainiai ir daro tik todėl, kad privalo (mokykla), galų gale, kiek to darymo, kai viską padaro paskutinę minutę, bet padaro ir būna ivertintas geriau už mane. Kur teisybė???”. Na, ne visai rišliai, bet turėjot suprast, ką noriu pasakyt
Taip yra visose gyvenimo situacijose ir nėra čia ko kaltint. Jūs patys išpučiat muilo burbulą iš nieko, didžiuojatės pasiekimais prieš kitus ir gyvenimas nuleidžia jus ant žemės. Štai čia ir yra jūsų reikšmingumas – kuo svarbiau tai jums bus, tuo sunkiau tai gausit arba išvis negausit. Pusiausvyra turi būti. Kai nesureikšmini, tai nėra tau svarbu, tau mintyse nekirba mintis “viskas pastatyta ant kortos, arba gaunu, arba man šakės” (kaip daugelis jaučiasi per egzaminus), bet tai nereiškia, kad į tai žiūri atsainiai, neatsakingai, nors taip daugeliui atrodo iš šalies. Kiti negali suvokt pačio fakto, kad į rimtą dalyką gali reaguot ramiai, be nervų ir savigraužos, jeigu nepasiseka. Atsimenu, važiavau laikyt teisių teorijos, besimokindamas dariau daug kvailų klaidų, gal tik pora kartų pavyko išlaikyt testą besimokant. Į Regitrą važiavau ne išlaikyt egzamino, o tiesiog pabandyt, “apsidairyt”, kaip ten viskas vyksta, buvau susitaikęs su pralaimėjimu, reikšmingumo buvo nulis. Išlaikiau
Turbūt nereikia aiškint, kaip gali mastyt atsipalaidavęs ir streso būsenoj. Tokių pavyzdžių iš savo gyvenimo turiu labai daug. Tas, kas sakys, kad man “tiesiog sekasi” bus ir teisus, ir neteisus. Taip, man sekasi, ir sekasi todėl, kad aš tai sau leidžiu (gili mintis, pamąstykit), ir neteisus, nes tai gali daryti bet kas, čia sėkmės nereikia, ne apie loterijos bilietą kalbam, o apie mastymą.
Papraščiausias patarimas – į viską žiūrėkit kaip į žaidimą, lyg iš šalies. Pasaulis nesugrius, jeigu neišlaikysit vieno ar kito egzamino; užkalbinta mergina neatsakys taip, kaip tikėtasi ar panašiai. Ir nepasakokit, kad jūsų atvejis kitoks, kad jūsų reikalas tikrai rimtas ir į jį negalima žiūrėt “pro pirštus”. Rimtų reikalų nėra, yra tik toks požiūris į jį.
p.s. Regitroj buvau seniai, mokykloj dar seniau ir nežinojau to, ką čia rašau dabar, nežinojau “kaip viskas veikia”, bet buvau iš tų, kurie į viską žiūri “pro pirštus” ir jiems “tiesiog sekasi, nes gyvenimas neteisingas”
p.s. 2 Bent trumpam pamirškit logiką ir protą, vien protu laimingas nebūsi
